Lina Vasiliauskienė, keliautoja, socialinių tinklų paskyros „Nėra blogo oro“ autorė ir trijų dukrų mama be vaikščiojimo savęs neįsivaizduoja.  Renginio „Ėjimas“ organizatoriams ji pasakoja, kad šeima pėsčiomis eina kiekvieną dieną, o kelionių užsienyje metu bent keli žygiai yra privalomi. Lina mielai mums papasakojo, kaip skatina savo vaikus vaikščioti, kokius asmeninius kilometrų pėsčiomis rekordus jos dukros jau yra pasiekusios ir patarė, kaip pradėti daugiau vaikščioti su šeima.

Architektė ir bendruomenininkė Guoda Bardauskaitė yra įveikusi du piligriminius kelius, kuriais numynė beveik 1500 kilometrų. Po antrojo kelio socialiniuose tinkluose ji rašė: „Kai pasivaikštai daugiau, pamatai, kad grožėjimasis turistinėmis vietomis – tai tarsi grietinėlės laižymas nuo torto. Būdamas piligrimu jauti visų biskvitų ir pertepimų skonį, ir suvoki, kad tos grietinėlės labai, labai nedaug.

Maistas prieš, per ir po žygio, kad visos kelionės pėsčiomis metu jaustumėtės žvalūs, pilni energijos, geros nuotaikos, o po žygio norėtųsi eiti ir vėl? Kaip teisingai pasirinkti maistą ir kokių klaidų nedaryti jį planuojant? „Ėjimas“ organizatoriai pateikia jums keletą naudingų patarimų.

Vokietijoje gyvenanti lietuvių rašytoja Lina Ever save vadina prisiekusia vaikščiotoja. Kasdieniai pasivaikščiojimai jai yra treniruotės, padedančios pasiruošti ilgoms piligriminėms kelionėms. „Ėjimas“ organizatoriams ji papasakojo apie savo patirtis keliaujant pėsčiomis ir kodėl nusprendė jas suguldyti į dvi knygas.

Po pirmojo žygio pėsčiomis per  Lietuvą, Algimantas Černiauskas namo grįžo su iki kraujo nutrintais kulnais, sušlapęs, pavargęs ir nelaimingas. Tačiau patirti sunkumai neatbaidė  nuo žygių ir po šalies miškus jis jau keliauja  dešimtmetį. Algimantas mums papasakojo  kiek netikėtų nuotykių patyrė per pirmąjį žygį, kas jį skatina žygiuoti bei dalinasi rekomendacija, ką būtina įsidėti į kuprinę, išsiruošus į vienos dienos žygį gamtoje.

Druskininkietė Asta Akromaitė yra močiutė geležinėmis kojomis. Per kartą ir daug nesiilsėdama ji įveikia ir penkiasdešimties, ir netgi šimto kilometrų ilgio žygius. O paklausta, kaip jai taip pavyksta, atsako paprastai: „Einu ir nueinu“. Su humoru į pasaulį žiūrinti moteris džiaugiasi, kad dabar jaučiasi geriau nei jaunystėje, o įgavusi sunkią priklausomybę vaikščiojimui yra įsitikinusi, kad ėjimas pėsčiomis tikrai gydo.

Paulius Rakštikas – psichologas, atidos mokytojas, meditacijų programėlės „Pauzė“ kūrėjas  ir didelis vaikščiojimo gerbėjas. Nors, kaip pats sako, nueitų žingsnių ir įveiktų kilometrų skaičiumi pasigirti negalėtų, tačiau ėjimas jam yra svarbus tiek kasdienoje, tiek ir darbinėje veikloje. Pasikalbėjome su Pauliumi apie tai, kaip ėjimas gali padėti iš šalies pažiūrėti į savo rūpesčius, kodėl yra svarbu vaikštant būti čia ir dabar, kaip einant išmokti sustabdyti savo nuolat kažkur lekiantį protą ir daug kitų įdomių dalykų.

Visi žinome posakį „Nėra blogo oro, yra tik netinkama apranga“. Čia rasite patarimus, kaip tinkamai apsirengti išsiruošus į ilgesnį pasivaikščiojimą ar žygį pavasarį.

Po pirmojo žygio pėsčiomis per gamtą Lietuvoje Algimantas Černiauskas namo grįžo su iki kraujo nutrintais kulnais, sušlapęs, pavargęs ir nelaimingas. Tačiau patirti sunkumai neatbaidė jo nuo žygių ir po šalies miškus jis keliauja jau dešimt metų. Algimantas papasakojo, kokią didelę puokštę netikėtų nuotykių patyrė per pirmąjį žygį, kas jį skatina eiti bei dalinasi rekomendacija, ką būtina įsidėti į kuprinę, išsiruošus į vienos dienos pasivaikščiojimą gamtoje.

Praėjusių metų rudenį Vilniuje tūkstančius ėjikų pritraukęs Ėjimo renginys pavasarį keliasi į laikinąją sostinę. Renginio organizatoriai teigia, kad Kaunas išsiskiria ypatinga tarpukario architektūros ir gamtos draugyste ir kviečia miestą iš naujo atrasti tiek jo gyventojus, tiek svečius.