Kokie bus 2026 m. rudens TOYOTA ĖJIMO medaliai?

Virš pagrindinio Lietuvos nacionalinio dramos teatro įėjimo jau daugiau nei keturis dešimtmečius stovi trys mūzos. Oficialiai ši skulptūrinė kompozicija vadinasi „Mūzų šventė“. Ją 1981 m., sukūrė vienas ryškiausių Lietuvos skulptorių Stanislovas Kuzma.
Kiekviena iš trijų mūzų turi savo simbolinę reikšmę. Jos įkūnija skirtingas teatro puses – komediją, tragediją ir dramą. Tačiau ši skulptūra slepia ir labai asmenišką istoriją. Pasakojama, kad kurdamas „Mūzų šventę“ Stanislovas Kuzma ilgai ieškojo tinkamos idėjos ir net svarstė atsisakyti užsakymo. Įkvėpimas atėjo netikėtai – dailininkas nupiešė trijų moterų eskizą ir suprato radęs savo kompoziciją. Vidurinės mūzos veidas tapo ypatingu padėkos ženklu – skulptorius ją sukūrė pagal širdies chirurgę Ireną Žukauskienę, išgelbėjusią jam gyvybę po sudėtingos operacijos. Taip viename ryškiausių Vilniaus kultūros simbolių liko ne tik teatro istorija, bet ir labai žmogiška dėkingumo istorija. Šalia mūzų medalyje matomas ir dar vienas Lietuvos nacionalinio dramos teatro simbolis – laivelis. Jo istorija prasidėjo dar 1940 m. spalio 6 d., kai buvo parodytas pirmasis tuometinio Vilniaus valstybinio dramos teatro spektaklis – olandų dramaturgo Hermano Heijermanso drama „Viltis“. Spektaklis pasakojo apie žvejų gyvenimą, o laivelis tapo svarbiu sceniniu simboliu. Vėliau jis virto teatro emblema ir daugiau nei aštuonis dešimtmečius lydi kiekvieną naują spektaklį.
Kaip yra sakęs legendinis režisierius Juozas Miltinis: „Teatras prasideda nuo žmogaus.“

1906 metais lietuvių kalba pirmą kartą suskambo operos scenoje. Vos prieš dvejus metus buvo panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, todėl pirmoji lietuviška opera „Birutė“ tapo kur kas daugiau nei muzikiniu kūriniu – ji buvo ženklas, kad lietuviškas žodis, ilgus metus saugotas knygnešių, pagaliau gali skambėti laisvai. Pirmosios lietuviškos operos herojė pasirinkta neatsitiktinai. Pasakojama, kad Birutė buvo Palangos vaidilutė, saugojusi šventąją ugnį. Kęstutis, sužavėtas jos grožio ir stiprybės, vedė Birutę, o jie susilaukė vieno reikšmingiausių Lietuvos valdovų – Vytauto Didžiojo. Birutės istorijoje susitinka dvi Lietuvos epochos. Ji simbolizuoja paskutinę pagoniškąją Lietuvą, o jos sūnus Vytautas Didysis su Jogaila įtvirtino krikščionišką valstybę ir užbaigė Lietuvos krikštą. Todėl Birutė tampa ne tik legendine moterimi, bet ir simboliniu tiltu tarp dviejų svarbiausių Lietuvos istorijos laikotarpių.
Medalyje Birutė vaizduojama su aukuru rankose – senosios baltų pasaulėžiūros ir saugomos šventosios ugnies simboliu. Aplink ją esantys ąžuolo lapai primena stiprybę, ilgaamžiškumą ir gilias šaknis. Tai vertybės, kurios, kaip ir kultūra, išlieka tik tada, kai yra perduodamos iš kartos į kartą. Šis medalis pasakoja ne tik apie pirmąją lietuvišką operą. Jis primena legendą apie moterį, kurios istorija sujungė senąją Lietuvą su naujos valstybės pradžia ir įkvėpė kūrinį, tapusį lietuviškos operos gimimu.

Kai valdžia uždraudė lietuvišką spaudą, ji tikėjosi, kad uždraudus knygą bus galima nutildyti ir kalbą. Tačiau nutiko priešingai – gimė vienas unikaliausių pasipriešinimo reiškinių pasaulyje. Knygnešystė – tai istorija, kuria Lietuva gali didžiuotis visame pasaulyje. 1864–1904 metais galiojęs lietuviškos spaudos draudimas truko 40 metų. Lietuviškos knygos lotyniškais rašmenimis buvo uždraustos, todėl jų kelias prasidėdavo ne Lietuvoje. Dauguma leidinių buvo spausdinami Mažojoje Lietuvoje, tuomet priklausiusioje Prūsijai, ypač Tilžėje. Iš ten knygos slapta keliaudavo per sieną į Rusijos imperijos valdomą Lietuvą. Rytų Prūsijoje 1864–1896 m. buvo išspausdinta daugiau kaip 3,5 milijono egzempliorių leidinių lietuvių kalba, – 500 tūkstančių elementorių, daugiau kaip 300 tūkstančių mokslinių ir kitokių pasaulietinių leidinių, 75 tūkstančiai laikraščių. Tas kelias buvo pavojingas. Knygnešiai dažnai nešdavo 30–50 kilogramų sveriančius ryšulius, kuriuos tekdavo gabenti pėsčiomis – naktimis, per miškus, per šalčius ir nuolat bijant pasienio sargybos.
Istorikai skaičiuoja, kad platindami lietuvišką spaudą caro valdžios policijai ir žandarams įkliuvo 2 900 žmonių. Tai buvo įvairiausi žmonės: ūkininkai, studentai, dvasininkai, bajorai ir paprasti kaimų gyventojai. Vienas garsiausių knygnešių – Jurgis Bielinis, vadinamas „knygnešių karaliumi“. Jo gimimo diena – kovo 16-oji – Lietuvoje minima kaip Knygnešio diena. Bielinis lietuvišką spaudą platino net 31 metus. Caro žandarai jo taip ir nesugebėjo sučiupti. Todėl šis medalis skirtas ne tik knygnešiams. Jis skirtas žmonėms, kurie suprato: jeigu išsaugosi kalbą, išsaugosi ir tautą.